Batsiuvė Birutė Čekelienė: „Dabar geri batai yra laimės dalykas“

Vos pravėrus duris į Aušros gatvės avalynės taisyklą, pasitinka pažįstamas batų klijų kvapas, senoviniai įrankiai ir šilta meistrės Birutės Čekelienės šypsena. Utenoje veikia ne viena avalynės taisykla, tačiau, anot batsiuvių, šis amatas pamažu nyksta. Klientų vis mažiau, nes jauni žmonės suplyšusius batus keičia naujais. „Anksčiau dirbome keturiese, turėjome užsakymų dviem savaitėms, o dabar viena viską suspėju ir dar kryžiažodžius pasprendžiu“, – sakė avalynės taisykloje daugiau nei 40 metų dirbanti batsiuvė B. Čekelienė.

Klientų sulaukia vis rečiau

Meistrė šiuo amatu užsiima nuo 1982 metų. Ji baigė Vilniaus 47-ąją profesinę technikos mokyklą. „Taip jau susiklostė. Darbas nėra švarus, bet žiurstą pakeiti ir toliau dirbi“, – šypsojosi moteris. Avalynės taisykloje ji dirba kartu su vyru. Nors patys šios taisyklos neįkūrė, liko čia dirbti po to, kai pasitraukė buvęs savininkas. „Kad ir be darbo, bet sėdim. Iki pensijos nebedaug liko“, – sakė pašnekovė. Ir pastaraisiais metais tokių dienų vis daugėja. „Negaliu pasakyti, kad dažnai sulaukiam klientų. Šiuo metu jau labai retai. Dabar vasara, visi basi gali vaikščiot. Dauguma nešioja įvairias šlepetes, kroksus. Tiesiog įšoki ir eini“, – juokėsi moteris. Batus taisyti klientai neša pagal sezoną. Šiuo metu vyrauja basutės, kurioms reikia dirželius patrumpinti ar pailginti, kulniukus suklijuoti. Nors batsiuvė juokauja, kad dar yra ir senjorių, kurios turi vienus batus žiemai ir vasarai.

Avalynės kokybė suprastėjo

Per kelis dešimtmečius pasikeitė visa avalynės industrija. „Anksčiau batai būdavo medinėmis vinutėmis apkalti. Dabar nuo odos perėjo prie popieriaus, dermatino. Šiuo metu geri batai yra laimės dalykas“, – „Utenos dienai“ savo mintimis dalijosi B. Čekelienė. Visgi žmonės vis dažniau klausia batsiuvių patarimo, kokius batus pirkti, tačiau net ir jie atsakymo neturi. „Negali žinoti – arba viršus suplyšta, arba padai sulūžta. Jauni žmonės labai mėgsta konversus, bet man jie atrodo netvirti. Tačiau tai jau šių laikų mados reikalas, – atviravo ji. – Dabar ir kedų labai daug. Daro juos su tom oro pagalvėlėm. Pykšt – ir išeina oras. Tai jų pašildyti ir paklijuoti jau nelabai gali.“

Meistrė prisimena, kaip anksčiau jie siūdavo naują avalynę. „Išmirkydavom tą storą odą. Išdroždavom užkulnius, vidpadžius – būdavo gera, nesunešiojama kokybė. O dabar tai laikini tie batai“, – palygino batsiuvė.

Ypač ją nuvylė, kaip pati sakė, buvęs kokybiškas „Rieker“ batų prekės ženklas. „Kažkada gamino tikrai gerus batus, o dabar net vidpadžio nededa, tik padą. Klientai atneša ir sako: „Va, gera firma.“ Bet nėra kaip pataisyti. Dabar gamina taip, kad kuo pigiau padarytų, o mes mokam brangiau. Mokam tik už vardą“, – piktinosi moteris.

Avalynės taisymas – auksinis rankų darbas

Avalynės taisymas – tai fiziškai sunkus rankų darbas. „Visi galvoja, kad mes su mašina dirbam, bet ne – visus batų apsiuvimus darome rankomis. Todėl tam reikia tvirtų rankų“, – aiškino moteris. Taisykloje meistrai dirba su senais, istoriniais įrankiais – su lygintuvėliu ir plytele, ant kurios šildomi klijai. „Ištepi paviršių ir dar negali klijuoti. Reikia klijus pašildyti – tik tada limpa“, – pasakojo meistrė. Taip pat negalima pamiršti ir kabliuko.

Taisykloje tvarkomi ne tik batai, bet ir rankinės, kuprinės, net diržai. „Žmonės atneša ir internete pirktus diržus – reikia trumpinti, skylutes išmušti. Paprasta, bet svarbiausia – žmogui patogu“, – pastebi ji. Pasak batsiuvės, šiandien daugiausia ir vyrauja smulkūs darbai – užtrauktukai, sagtelės, įvairiausi lipukai. O paslaugų kainos nedidelės. Ką nors paklijuoti – du eurai, vyriškų batų apsiuvimas – dvylika eurų, lipukų pakeitimas – šeši eurai.

Pašnekovė neslepia, jog dirbant tokį darbą, išgyventi yra labai sunku. „Medžiagos brangios, patentai, nuoma... Viską susimokam, ir praktiškai nieko nelieka. Taupom kiekvieną centą“, – pripažįsta ji. Tačiau paklausta, kodėl neužsiima kita veikla, moteris sakė, jog nemato savęs kitur. „Daugiau niekur nėjom. Nieko nemokam. Ką mokam, tą darom“, – juokavo ji.

Meistrai avalynės taisykloje dirba nuo 8.30 iki 16.30 val. – be pietų pertraukos. „Bet žmonėm vis tiek negerai. Sako, kad per anksti baigiam. Bet ką veikti, kai darbo nėra?.. Atsibosta sėdėti. Jei darbo būtų – ilgiau pasėdėtume“, – sakė B. Čekelienė.

Pasak jos, darbo dienos – labai permainingos: „Vieną dieną būna žmonių, o kitą jau sėdim vieni ir beveik nuobodžiaujam.“

Nors paslaugų kainos nedidelės, o darbo – vis mažiau, pašnekovė su vyru avalynės taisyklos durų dar neužveria. Šis amatas jiems – ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir gyvenimo būdas, kurio jie nenori paleisti.