Druskininkų ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas V. Kvedaras: buvo metas, kai laukdavau, kada tai greičiau baigsis

„Jaustis šimtu procentų geras negali niekada. Chirurgija gali pažerti ir pažeria įvairiausių netikėtumų“, – sako Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardą gavęs Druskininkų ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas, chirurgas Vytautas Kvedaras. Ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kolegų gerbiamas gydytojas atskleidžia, kodėl, nepaisant įvairių siūlymų, profesinį gyvenimą praleido būtent Druskininkuose.

– Daug kas priklauso nuo aplinkos – kur patenki, kaip noriai ir sklandžiai tau perduoda žinias, padeda dirbti. Aš patekau į geras rankas. Turėjau šaunų kolektyvą, puikų mokytoją, tuometį Chirurgijos skyriaus vedėją, šviesaus atminimo gydytoją Antaną Lenkutį. Visa tai man leido sparčiai tobulėti.
O paskui tas tobulėjimas vyko toliau ir tebevyksta. Atsiranda naujos metodikos, reikia įvaldyti naujas technikas… Chirurgija – nuolatinis mokymasis ir niekada nebus, kad visą gyvenimą darysi tai, ką vienąkart išmokai.

– Kiekvienas turi savo profesinį arkliuką – kas jus labiausiai domina, kuri darbo dalis traukia?

– Mano srities chirurgija yra atviroji ir laparoskopinė. Atviroji chirurgija turi savo šarmo. Kada operuoji jaunus žmones (savo laiku būdavo ir daug vaikų operacijų), matai tą natūralią, švelnią, gražią anatomiją, kuri yra malonus objektas ir ta sritis iki šiol liko miela.
O kai atsirado laparoskopijos metodas, jis iškart tapo mano profesinės meilės objektas. Vaizdas gražus, gerai matai, ką darai, žinai, kad po procedūros pacientui bus žymiai lengviau, komfortiškiau.

– Esate Tarptautinės universitetinės kolorektalinių chirurgų draugijos (ISUCRS) narys, bendraujate su užsienio kolegomis. Įdomu išgirsti jūsų mintis, ant kokio laiptelio stovime mes?

– Pasauliniame kontekste atrodome gan neblogai. Esame kažkur per vidurį. Negalime prilygti šalims, kur medicinai skiriamas didelis finansavimas ir nebegalime lygintis su besivystančiomis, kurios dar tik žengia paskui mus.
Tačiau bendrosios, kaip aš vadinu buitinės, chirurgijos lygis Lietuvoje išties gan aukštas. Tarptautiniuose draugijos posėdžiuose dažnai ne pats siurbiu informaciją iš kolegų, o perteikiu patirtį kitiems, dalinuosi operacinio darbo niuansais. Mes tikrai turime ką patarti.
Beje, ir pats Lietuvos dalyvavimas šios draugijos veikloje gan aktyvus, gerbiamas prof. Narimantas Samalavičius yra vienas jos lyderių ir kūrėjų.

– Jūs – savo srities profesionalas, galėjęs rinktis darbą bet kurioje Lietuvos ligoninėje, tačiau likote Druskininkuose. Kodėl?

– Visų pirma, Druskininkai yra antroji mano meilė po chirurgijos. Čia gyventi patogu: nuolat esi vaizdingos gamtos apsuptyje, tačiau greta ir aukštas kultūrinis lygis, visos socialinės galimybės.
Kita vertus, nesinorėjo dairytis nieko daugiau, nes Druskininkų ligoninėje buvo sudarytos visos sąlygos išpildyti profesines ambicijas. Ilgus metus teko administruoti chirurgijos profilį, turėjau sprendimų ir veiksmų laisvę, galėjau numatyti tam tikras plėtros kryptis. Įstaigos vadovė skatina ir padeda įgyvendinti naujoves.

– Esate ir savivaldybės tarybos narys. Kuo patraukė politika?

– Vertinu žmonių pasitikėjimą, kad jie išrinko į savivaldybės tarybą. Džiaugiuosi galėdamas kažkiek dalyvauti miesto plėtros procese, stebėti, kaip jis atgimsta, nes turbūt daug kas pamena, kad savo laiku Druskininkai išties buvo apleisti.
Politinė komanda ir jos lyderis generuoja daug idėjų, kurias pavyksta įgyvendinti. Viskas orientuota į žmogų, mūsų vaikus, anūkus, miesto ateitį. Tai džiugina. Malonu būti tokios komandos nariu.

– Paminėjote, kad Druskininkai – viena jūsų gyvenimo meilių. Tačiau pats esate kaunietis. Ar skiriasi druskininkiečių mentalitetas nuo laikinosios sostinės gyventojų?

– Geras klausimas! Mentalitetas skiriasi. Bet apibūdinti kuo – sunku. Kauniečio paveikslas visiems žinomas, na, o Druskininkų gyventoją vienareikšmiškai apibūdinti nėra paprasta. Į šį miestą kėlėsi iš tremties grįžę žmonės, taip pat savitą charakterį turi gyventojai arčiau Baltarusijos, Lenkijos sienos. Druskininkiečių mentalitetą turbūt ir sudaro visa ta įvairovė. O mane žavintys jų bruožai yra smalsumas, iniciatyvumas, geranoriškumas…

– Grįžtant prie medicininių temų, Lietuvos medikai skundžiasi dideliu darbo krūviu, perdegimu. Bendraujate su kolegomis iš viso pasaulio, kaip yra kitur?

– Įvairiai. Teko bendrauti su Šri Lankos medikais, ten krūviai išties nežmoniški – jie anksti pradeda, vėlai baigia, neturi nei šventinių dienų, nei savaitgalių. O Norvegijoje tikrai stengiamasi, kad medikai nedirbtų per didelėmis apkrovomis.
Sakyčiau, bendrame kontekste mes vėlgi – kažkur per vidurį.

– Pasidalinkite, kaip pats rasdavote darbo ir poilsio balansą, kaip atgaudavote fizines ir emocines jėgas?

– Sakyčiau, kad didelė atspirtis buvo man hobis. Mėgstu žvejoti, tad vietoj to, kad po sunkaus budėjimo snausčiau ar voliočiausi lovoje, važiuodavau žuvauti. Po keleto valandų pajusdavau, kad jau grįžo normali savijauta, pailsėjęs.

– Prieš atsisveikinant – išduokite, kur geriausios vietos žvejybai Druskininkuose?

– Tokių vietų nei vienas žvejys neišduoda! (šypsosi)