Ypatingas ryšys su lapėmis: menininkė Edita su smalsiu svečiu dalijasi net braškėmis

Darnoje su gamta gyvenanti menininkė Edita Kušleikienė visuomet radusi laisvą minutę stebi gamtos pasaulį: fiksuoja kiekvieną jai įdomią akimirką ir tuo viešai dalijasi socialinėje erdvėje. Visai neseniai įrašai su lapiuku, kuris smaližiauja šeimininkės išaugintomis braškėmis, surinko kone pusę milijono peržiūrų. „Žiūrėk, kokį meno dirbinį kuriu vieną ar dvi savaites, įdedu į feisbuką, o patiktukų sulaukiu kelių šimtų“, – juokėsi pašnekovė, įsitikinusi, kad žmonėms visgi įdomus juos supantis gamtos pasaulis.

Miciaus bijo labiau nei šeimininkės

Gimžiškių kaimas (Kuktiškių sen., Utenos r.) yra gamtos apsuptyje, tad Edita dažnai ne tik laukuose, bet ir savo kieme sutinka įvairiausių laukinių žvėrelių – nuo briedžių iki žalčių. Tačiau tai, kad gausi lapių šeimyna apsigyveno jos namų ūkiniame pastate, kuris jau ilgą laiką stovi tuščias, moterį nustebino. Lapė atsivedė gražų būrį lapiukų. „Jų buvo mažiausiai penki – tiek pavyko suskaičiuoti. Dabar jie jau nebegyvena mūsų tvarte – išėjo, bet vienas ima ir sugrįžta rytais ir vakarais. Žiūrėk, jau sėdi prie braškyno“, – šypsodamasi pasakojo Edita, kuri pabrėžė, kad lapiukas jos katino Miciaus bijo labiau nei šeimininkės.

„Anąkart katinas davė į kaulus lapiokui – už tai gavo barti. Ėmiau mokyti jį, sakau: „Tu man čia nemandravok ir saugok Smalsių (tokį vardą pašnekovė davė be galo smalsiam laukiniam gyvūnėliui – aut. past.)“, – sakė tąkart pirštu pagrūmojusi augintiniui Gimžiškių kaimo gyventoja.

Edita pasakojo, kad apie kaimynystėje įsikūrusią lapių šeimyną pranešė jos sūnus Lukas. Sūnaus žodžiais negalėjusi patikėti moteris laukė akimirkos, kada pati savo akimis pamatys šėlstančius lapiukus. Pasirodo, dieną jie miega, o vakare arba anksti ryte išlenda padūkti.

Vieną dieną su chalatu į lauką išėjusi Edita stebėjo mažylius ir netyčia pamatė jų motiną. Ji pasirodė suvargusi, sunykusi, šlapia nuo laukų žolės rasos. „Pagalvojau – kaip sunku jai išmaitinti tokį būrį“, – prisiminė moteris. Tai buvo lemiamas momentas – susitikusi su namų šeimininke lapė motina, tikriausiai vengdama pavojų, išsivedė savo vaikus į mišką. Tačiau Smalsius vis dar ateina į savo gimtąjį kiemą pasižvalgyti ir Editos auginamų braškių paskanauti.

Vagia braškes

Pašnekovė prisipažino nenorinti, kad lapės įprastų gyventi kieme. Ji nori, kad jos atrastų vietą gamtoje – ten, kur ir turėtų gyventi. O priežastis labai paprasta – moteris baiminasi dėl savo katino. Vienąkart jau buvo besiruošianti nunešti mažyliams šuns ėdalo, bet susilaikė.

Po gimtinės laukus mėgstanti vaikščioti gimžiškietė pastebėjo, kad lapių gamtoje yra labai daug, daug ir olų. „Kai prie namų pamatėme didelę kiškio galvą, ne juokais išsigandome. Kartą radome stirniuko koją, gal kokio usūrinio šuns letenėlę ir galvytę“, – aptiktais radiniais netoli namų nebuvo patenkinta šeimininkė.

Ji dažnai vakarais sėdi prie savo tvenkinio ir traukia karosus Miciui. Neseniai žvejodama atsisuko ir pamatė ją žvitriomis akimis stebintį lapiuką. „Arba jis labai bajavas, arba dar kvailiukas“, – juokėsi pašnekovė.

Sykį lapiukas nugvelbė braškes tiesiog iš indo – Edita suskynė uogas, padėjo jas prie braškyno ir norėjo įamžinti savo katiną. „Gudrus Smalsius tik capt – ir ėda“, – juoku netvėrė ji.

Jau tapo tradicija rytą vakarą ieškoti vis ateinančio miško gyventojo.

Moteris mano, kad Lietuvoje tikriausiai nėra įprasta matyti laukinius žvėrelius, šmirinėjančius žmonių kiemuose ar net miestuose, tačiau užsienyje, pasak jos, tai dažnas reiškinys: ten jų galima išvysti kone visur, todėl daugeliui tai nekelia nuostabos.

Editą labiausiai nustebino lapių skleidžiamas garsas, kurio ji iki šiol nėra girdėjusi. Iš arti stebint lapių gyvenimą kai kurių įdomesnių dalykų apie jas teko paieškoti ir literatūroje. 

Lapiukas Kostas

Meilė gamtai moterį lydi nuo mažų dienų, tik anuomet nebuvo laiko ja džiaugtis ar galimybių visą grožį perteikti fotografuojant.

Dabar gyvenimas pasikeitė – gamtoje fotografuoti mėgstanti moteris užfiksuotomis akimirkomis noriai dalijasi su kitais, o milžiniškos peržiūros ir komentarai džiugina.

Paklausta, kaip lapės atėjo į jos gyvenimą, tautodailininkė prisiminė, kad šios istorijos pradininkas – jos rankomis kurtas lapiukas Kostas, kurį moteris nunėrė savo sūnui. Mylimas žaislas daug kur keliavo kartu su šeima, tad greičiausiai Kostas ir sužadino Editos meilę lapėms.

Kartą į moters rankas pakliuvo tauragniškės žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės astrologinis kalendorius, kurį bevartydama pašnekovė sužinojo, kad pagal E. Šimkūnaitės horoskopo ženklą ji – lapė.

Tai nebuvo atsitiktinumas: nuo tos dienos Gimžiškių kaimo gyventoja ėmė rinkti įvairius eksponatus, daiktus, kurie vaizduoja lapę, didelę dalį jų padovanojo draugai. Gražų ir linksmą gyvūną atspindi ir jos kūryba.