„Čilinam“ vyrai grįžo į mokyklą: užvirė kova dėl žinomos moters meilės

Rugsėjo 1-oji visai ant nosies ir grupė „Čilinam“ būtent dabar pristato naujausią savo dainą, pavadintą trumpai ir aiškiai – „Mokykla“.

Nors jos leitmotyve skamba frazė „negrįšiu į mokyklą“, grupės nariai Ramūnas Rudokas, Marius Jampolskis, Stanislavas Stavickis-Stano ir Deivydas Zvonkus į mokyklą vis dėlto grįžo. Tiesa, tik tam, kad nufilmuotų šmaikštų dainos vaizdo klipą.

„Čilinam“ / Organizatoriai

Paaiškėjo ir jau kelias dienas po socialinius tinklus klaidžiojančios moterimi apsirengusio Zvonkaus nuotraukos paslaptis. Jam, kaip geriausiai tikroje mokykloje besimokiusiam, klipe teko „tamstos mokytojos“ vaidmuo. Būtent todėl jis ir pasidabino peruku, suknele, makiažu ir aukštakulniais. „Sunkiausia buvo rasti 46 dydžio moteriškus aukštakulnius“, – atsiduso Stano.

Jis prisipažino, kad tokio gana sudėtingo ir didesnio nei planavo biudžeto klipo filmuoti iš pradžių neketino. Tačiau idėja vijo idėją, o klipas vis pildėsi naujais vaizdais bei siužeto vingiais.

Be mokytojos Zvonkaus, čia galime išvysti ir ankstesniame „Čilinam“ klipe jau matytą aktorę Ingą Norkutę. Šiame kūrinyje jai teko klasės naujokės-vilioklės vaidmuo. Dėl jos ir varžosi į klasę trumpam grįžę Rudokas, Stano ir Jampolskis.

Tiesa, išskirtinį dėmesį naujokė rodo tik vienam iš jų. „Kadangi visi trys esam tikrai gražūs, metėm burtus, kuris bus tas išrinktasis“, – paslaptį atskleidė „Čilinam“ nariai.

„Čilinam“ dainos „Mokykla“ klipas yra čia:

Klipo filmavimas atgaivino ir tikrus atsiminimus. Juolab, kad klipe trumpai galima išvysti, kaip visi keturi „Čilinam“ vyrai atrodė savo mokyklos laikais.

Kaip jau buvo minėta, geriausiai mokėsi ir, jei ne fizinis lavinimas, pirmūnu būtų buvęs Deivydas Zvonkus. Jis vienintelis iš visų keturių puikiai mokėjo matematiką ir net buvo kelių tiksliųjų mokslų olimpiadų prizininku. Todėl iš principo atsisakė dainuoti kūrinio „Mokykla“ eilutę apie prastą matematikos mokymąsi.

O štai R. Rudokas be kompleksų pripažįsta, kad matematika buvo silpnoji jo mokslų grandis. Jis pasakojo, kad iš pradžių apskritai mokėsi prastai ir penkiabalėje sistemoje ritosi trejetais. Gelbėjo tik anksti pasireiškęs aktorinis talentas ir muzikiniai gabumai. Tačiau į mokyklos pabaigą rimtai susigriebė ir atestate, be nelemto matematikos trejeto, puikavosi vien penketai-ketvertai.

„Aš esu pavyzdys, kad niekada negalima vaikų nuvertinti, net jei jiems iš pradžių ir nesiseka. Visada reikia duoti šansą“, – sako jis ir priduria, kad vis dėlto sutinka su ta dainos dalimi, kurioje teigiama, kad tikroji mokykla prasideda mokyklą pabaigus. „Ir mes toje mokykloje mokomės visą gyvenimą“, – šypteli jis.

M. Jampolskis prisipažino, kad jam šiek tiek gaila laiko, kurį jis tuščiai prašvaistė.

„Jei su dabartiniu požiūriu vėl pradėčiau eiti į mokyklą, tai jokie draugai ir jokios meilės nebūtų manęs sustabdžiusios nuo pažinimo alkio malšinimo... Bet tada viskas atrodė kitaip... Atrodė, kad mokykla trukdo gyventi pilną gyvenimą, kad tai mokestis, kurį reikia susimokėti, kad galėtum būti su draugais... Apskritai, viskas mūsų gyvenime yra ne laiku... Gal dėl to tas gyvenimas ir įdomus? Šiandien mokykla yra mano sentimentas. Ją prisimenu su šypsena ir šiek tiek kartėlio, kad gal galėjau geriau...“, – pasakojo jis.

Organizatoriai

Pati originaliausia mokyklos laikų patirtis, žinoma, buvo Stano biografijoje. Būdamas tremtinio vaiku, jis į Lietuvą Nepriklausomybės pradžioje iš Sočio (Rusija) atvyko būdamas devynerių. Jam teko mokytis labai specifinėje mokykloje – Lietuvių namuose. Joje mokėsi lietuviškų šaknų turintys vaikai iš viso pasaulio. Dauguma atvykusiųjų nemokėjo lietuviškai, kai kurie nemokėdavo ir angliškai ar rusiškai. Todėl, kaip pamena Stano, pirmąjį pusmetį susikalbėti nebūdavo lengva.

„Čilinam“ / Organizatoriai

Sunku buvo ir todėl, kad būdamas vaiku Lietuvoje liko be šeimos. Mama grįžo gyventi atgal į Sočį, o Stano kasdienybe rūpinosi mokytojai ir giminaičiai. Jis beveik dešimtmetį pragyveno mokyklos bendrabutyje. „Mokyklos ir jos aplinkos mano gyvenime buvo tikrai labai daug. Prisiminimai kupini ir gerų, ir ne tokių gerų dalykų. Bet užaugau sėkmingai ir šiandien esu labai dėkingas savo šeimai, kurie nusprendė mane į Lietuvą atsiųsti. Jei ne šis, tada tikrai drąsus jų žingsnis, net baisu pagalvoti, kur šiandien būčiau...“ – sako jis.