Japoninės vyšnios – sakuros: nuo kvepiančių frezijomis iki žavinčių šimtais žiedlapių viename žiede

Išgirsti žodį „vyšnios“ – ir burnoje pajunti jų skonį, užuodi kvapą. Tačiau 19 a. sakuroms, japoninėms vyšnioms, apsigyvenus europiečių soduose, skambėjo nepasitenkinimas: jos neveda maistui tinkamų, gardžių, didelių uogų! Vis dėlto grožis nugali pasaulį: nuostabūs žiedai pamažu pakerėjo Europą, Ameriką ir soduose, parkuose pradėtos sodinti sakuros. O kad jas saugiai atvežtų iš tolimos Japonijos, jau 1830 m. laivais gabenant sakurų sodinukus buvo sugalvoti specialūs šiltnamiai.

Japonijoje jau Edo laikotarpiu (17-19 a.) buvo žinoma keli šimtai sakurų formų. Ne vieną šimtmetį Japonijoje leidžiami parduodamų sakurų katalogai: pavyzdžiui, 1822 metų kataloge aprašoma 224 veislės.

Sakurų veislės skirstomos į anksti ir vėlai žydinčias. Pagal vainiklapių skaičių skirstomos į 4 grupes; įspūdingiausios – vadinamosios „chrizanteminės“, kurios kartais turi daugiau nei šimtą žiedlapių – šie gali būti garbanoti, išlankstyti, o jų skaičius svarbus veislės apibūdinimui.

Šiemet šimto metų jubiliejų švenčiančiame VDU Botanikos sode Kaune sakuros auginamos jau nuo seno ir kolekcija nuolat papildoma. Šiuo metu kolekcijoje – keliolika taksonų, tarp kurių rūšys, veislės, formos.

Pirmoji sode pražysta hokaidinės vyšnios kurilinio varieteto (Prunus nipponica var. kurilensis) veislė 'Ruby'.

O štai apie sode augančią seniausią ir įspūdingiausią Prunus serrulata var. spontanea – „kalnų vyšnią“ pirmasis rašė botanikas Sieboldas, kaip Prunus jamasakura. Beje, šis mokslininkas į Europą parvežė ir japonų botaniko M. Miyoshi piešinių albumą su sakuromis, kuris šiuo metu saugomas Nyderlanduose, Leideno muziejuje.

Kita VDU Botanikos sodą puošianti veislė 'Ama-no-gawa' patraukia frezijas primenančiu žiedų aromatu (turėtų pražysti artimiausiomis savaitėmis), o jos pavadinimas verčiamas kaip „dangaus upė“. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ši sakura paminima 1886 m., aptikta auganti prie Arakawa upės Tokijuje. Tik po kelių dešimtmečių, 1916 metais, japonų botanikas M. Miyoshi aprašė ją kaip Prunus serrulata f. erecta, o E. H. Wilsonas – kaip P. lannesiana f. erecta. Ši sakura sode auginama nuo 2016 metų, taigi, praėjus šimtmečiui po jos aprašymo.

Smailiadantė vyšnia (Prunus serrulata) 'Kanzan' išsiskiria 23-28 žiedlapių žiedais. Šios sakuros vardas adaptuotas Hepburn‘o, o tikrasis rašybinis variantas – „Kwanzan“ Japonijoje paminėtas 1681 metais. Įdomu tai, kad šios vyšnios veislė 'Kiku-shidare-sakura' savo žiedelyje gali turėti net 75-125 žiedlapius.

Kaip rodo VDU Botanikos sodo patirtis, visos šios vyšnios vienodai puikiai auga mūsų sąlygomis, jų priežiūra taip pat pernelyg nesiskiria. Tiesa, atkreipkite dėmesį į šių augalų genėjimą: tai nėra būtina kasmet, o jei labai reikia ir genimos sausos ar praretinamos ir patrumpinamos šakos, japonai rekomenduoja tą daryti pačioje žydėjimo pradžioje. Tiesa, žydėjimo laikas gali labai skirtis – pirmosios sakuros pražysta dar balandžio pirmoje pusėje, o paskutinės gali žiedus išskleisti tik gegužę.
Pasodinus jauną augalą, reikėtų laistyti maždaug 3 kartus per savaitę.