Kada technologijos kenkia vaikų mokslui? Profesorės R. Bilbokaitės patarimai tėvams

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame technologijos tapo neatsiejama kasdienybės dalimi, vis dažniau keliame klausimą: ar jos padeda vaikams mokytis, ar visgi daro meškos paslaugą jų dėmesiui, savijautai ir raidai? Planšetės, telefonai, kompiuteriai – tai tik įrankiai. Jie, kaip daiktai, nėra nei geri, nei blogi. Tačiau būtent nuolatiniai informacijos srautai kelia didžiausią iššūkį vaikų mokymuisi. Kaip atpažinti, kada vystosi priklausomybė nuo socialinių tinklų, bei kiek naudoti šiuolaikines technologijas moksluose yra saugu pasakoja Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorė, prof. dr. Renata Bilbokaitė.

Mokyklose – technologijos, bet ar jos padeda?

Mokytojai, stengdamiesi išlaikyti vaikų motyvaciją, vis dažniau pasitelkia skaitmenines priemones. Virtualios viktorinos, interaktyvios pamokos, edukacinės programėlės – visa tai tarsi turėtų padėti. Tačiau realybė ne visada tokia paprasta. Profesorė pastebi, kad technologijų pritaikymas kartais lemia ir didesnį išsiblaškymą. Jei telefonai, planšetės ir kitos technologijos būtų naudojamos tik pamokose – dar nebūtų bėdos. Tačiau vaikai su ekranais susiduria nuolat – prekybos centruose, viešajame transporte, net prie pietų stalo.

„Tai ypač aktualu tiems vaikams, kurie ir taip sunkiau susikaupia ar turi mokymosi sunkumų, nuolatinė smegenų stimuliacija, informacijos srautai dar labiau trukdo susikaupti“, – teigia Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorė, profesorė Renata Bilbokaitė. Anot jos, technologijos traukia aktyvesnius, jautresnius vaikus, todėl jie ir tampa labiausiai pažeidžiami – jų dėmesį lengviausia išblaškyti.

Nevaldomas technologijų formuoja priklausomybes nuo jų

Dėmesio sutelkimas reikalauja ramybės. Tačiau žaidimai, socialiniai tinklai, greitai besikeičiantys vaizdai, pranešimai iš programėlių – visa tai nuolat stimuliuoja smegenis, nepaliekant joms galimybės ilsėtis.

„Vaikui darosi vis sunkiau susikaupti. Formuojasi priklausomybė. Paaugliai ir mažesni vaikai prie žaidimų greitai pripranta, tačiau keisti įpročius – ypač sunku. Manoma, kad suaugusiems tam prireikia mažiausiai 30 dienų. O vaikai dar neturi tiek valios, sąmoningumo ar įgūdžių suprasti, kas jiems daro žalą. Jie tiesiog nebejaučia saiko, pasineria į žaidimus ar „scrollinimą“. Tai primena lošimo automatų sukeliamą priklausomybę, nes žmogus laukia, tikisi kažko, kas sukelia tam tikra forma stipresnį pojūtį viduje“, – sako profesorė.

Tokio pat efekto galima tikėtis ir neribojant laiko socialiniuose tinkluose. Panašus principas veikia ir naršant socialiniuose tinkluose, žiūrint reels. Nes vis norisi dar.

Laiko vagys – nematomi, bet pavojingi

Socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai ne tik ardo dėmesį, bet ir vagia laiką. Prarandamos valandos, kurios galėtų būti skirtos treniruotėms, hobiams ar tiesiog gyvam bendravimui.

„Vaikai praranda labai daug laiko. Nejučia prabėga valanda, dvi, trys. Užsiimant kitomis veiklomis, hobiais laiko pojūtis yra realesnis, nes tu labiau jauti savo kūną bei aplinkinė pasaulį, p po treniruotės jaučiamės nuvargę, o po pasivaikščiojimo po gamtą – net pailsėję. O štai naršant socialiniuose tinkluose prabėgantis laikas nesijaučia ir baisiausia, kad tuo metu atrodo, jog visiškai nesijaučia ir nuovargis, kuris tampa akivaizdus kai nebeužtenka jėgų daryti namų darbus ar ryte būti žvaliam ugdymo įstaigoje. Tai labai didelis laiko ir poilsio vagis, kuris dar ir kelia priklausomybę“, – pabrėžia prof. dr. R. Bilbokaitė.

Žaidimai bei naudojimasis kitokiomis priemonėmis tuomet gali trukdyti mokslams, nes suryja didelę dalį dienos, prarandamas svarbus laikas. Vaikai pavargsta, tampa sunku susikaupti. Mokymosi procese nebesutelkiamas dėmesys.

Tėvai – pagrindiniai ribų kūrėjai

Būtent tėvų vaidmuo šioje situacijoje yra lemiamas. Profesorė R. Bilbokaitė ragina tėvus nebijoti nustatyti ribų:

„Mano patarimas būtų – ribokite vaikų praleidžiamą laiką prie ekranų, žaidžiant kompiuterinius žaidimus ir panašiai. Ribos yra reikalingos. Jei vaikams neleidžiame nuolat valgyti saldumynų ir nesveiko maisto, tai neleiskime ir naudotis technologijomis be priežiūros ir ribų“, – sako profesorė.

Pastebėti, kad reikalingas tėvų įsikišimas nėra sudėtinga. Profesorė atskleidžia, kad ilgainiui vaikas tampa irzlesnis, nervingesnis, mažiau nori dalyvauti kitose veiklose, labiau užsidaro, dažniau nori tiesiog užsisklęsti savo vidiniame pasaulyje ir pasinerti į žaidimus ar socialinius tinklus.

Tėvams ir pedagogams varbu suprasti – ribojimas nereiškia atskyrimo nuo pasaulio ar vaiko slopinimo. Tai ilgalaikė investicija į jo sveiką raidą, emocinę savijautą ir gebėjimą mokytis.

„Pavyzdys sklinda kaip virusas. Net ir geras. Todėl ilguoju periodu, mes skatiname geresnį elgesį. Nebijokite brėžti ribų, nes tai yra indėlis į vaiko ateitį“, – išlikti ryžtingiems drąsina R. Bilbokaitė.