„Mažieji kovotojai“: kiekviena neišnešioto naujagimio istorija – tai gyvybės ir vilties pergalė

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Naujagimių skyriuje kasmet pasaulį išvysta apie 50 neišnešiotų naujagimių. Tai ne tik statistinis vienetas, bet ir gyvybės stebuklas, pradedantis savo kelionę anksčiau laiko. Kiekviena tokia istorija – tai nepaprasta jėgos, meilės ir mokslo pažangos simfonija.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet visame pasaulyje neišnešiotai gimsta apie 15 milijonų kūdikių – tai maždaug kas dešimtas gimimas. Lietuvoje šis rodiklis yra apie 5–6 proc. visų gimimų arba vidutiniškai apie 1500 kūdikių per metus. Nors šis skaičius atrodo didelis, Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje fiksuojami 2–3 procentai neišnešiotų gimimų rodo aukštą priežiūros lygį ir kruopštų nėštumų stebėjimą. Nepaisant to, kiekvienas toks atvejis – didžiulis išbandymas tiek šeimai, tiek medicinos personalui. Tačiau šiuolaikinė medicina, intensyvi slauga ir tėvų meilė keičia šių mažylių ateitį neatpažįstamai.

„Kai į mūsų skyrių patenka neišnešiotas kūdikis, kartu su juo ateina ne tik iššūkiai, bet ir begalinė atsakomybė, o kartu – tikėjimas, – sako Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Naujagimių skyriaus vedėja dr. Rasa Garunkštienė. Mūsų darbas – ne tik medikamentai ir monitoriai. Tai ir daugybė nematomų detalių: raminantis balsas, švelnus prisilietimas, nuolatinė viltis, kad viskas bus gerai. Kiekvienas mažylis yra mokytojas, rodantis mums gyvenimo trapumą ir nepaprastą galią.“

Mažiausi pacientai – didžiausios pamokos

Neišnešiotais laikomi kūdikiai, gimę tarp 22 ir 36 nėštumo savaitės. Kuo anksčiau jie atkeliauja, tuo didesnis iššūkis laukia: nebrandūs plaučiai, neparuošta virškinimo sistema, nepakankamai išsivysčiusi širdis, jautri nervų sistema. Tai reiškia, kad vien tik šiluma inkubatoriuje nepadės – reikia labai kruopščios medicininės pagalbos, kur kiekvienas veiksmas svarbus.

„Ankstukai“ dažnai susiduria su kvėpavimo, termoreguliacijos, maitinimo ir neurologinio vystymosi iššūkiais. Visgi pažangios technologijos, profesionali komanda ir švelni, individuali priežiūra leidžia jiems ne tik išgyventi, bet ir toliau sėkmingai vystytis ir augti.

Ne tik aparatai, bet ir meilė

Naujagimių skyriuje dirbantys gydytojai neonatologai, slaugytojos ir kiti specialistai  – tai tarsi orkestro muzikantai, tik vietoje natų – monitorių duomenys, o vietoje batutos – nuoširdus, profesionalus, instinktyvus rūpestis ir mokslinis tikslumas.

Technologijos – tai tik dalis sėkmės. Vienas stipriausių „vaistų“ ir geriausiai moksliškai pagrįstų metodų yra tėvų artumas. „Kengūros metodas“ – nuolatinis oda-oda kontaktas – daro stebuklus: padeda kūdikiui reguliuoti kvėpavimą, širdies ritmą, palaiko kūno temperatūrą, skatina žindymą ir stiprina emocinį ryšį. Tai gyvybiškai svarbus prisilietimas, kuriame telpa ir mokslas, ir begalinė meilė.

Dr. Rasa Garunkštienė pabrėžia, jog tėvų vaidmuo yra nepakeičiamas: „Mūsų skyriuje mes tikime, kad pažangiausia aparatūra yra tik įrankis. Tikrasis gydymas vyksta tada, kai sujungiamas mokslas ir begalinė širdis. Tėvų artumas, „kengūros metodas“ – tai ne tik moksliškai pagrįstas, bet ir emociškai gyvybiškai svarbus elementas, suteikiantis mažyliui saugumą ir skatinantis jo vystymąsi. Tėvų prisilietimas – tai saugumo kodas, kurio niekas nepakeis.“ Ji priduria, kad personalo profesionalumas, atjauta ir budrumas yra pagrindas, leidžiantis šiems gležniems kūdikiams augti ir grįžti namo, į savo šeimas.

„Kai pirmą kartą glaudžiau savo sūnelį prie krūtinės, ašaros bėgo pačios. Jis buvo toks mažas, bet aš žinojau – mes susidorosim, – savo patirtimi dalijasi neišnešioto berniuko mama Greta J. – Tą akimirką pajutau, kad esame komanda – aš, sūnelis ir visas skyriaus personalas.“ Tokie prisiminimai liudija: emocinis ryšys su kūdikiu – tai ne priedas prie medicinos, bet jos šerdis.

Kodėl jie skuba ateiti į pasaulį?

Priežasčių, kodėl mažyliai skuba, yra daugybė – nuo mamos sveikatos būklės (infekcijų, preeklampsijos (pavojinga būklė nėštumo metu, kai susiaurėjus kraujagyslėms pakyla kraujospūdis ir sutrinka organizmo kraujotaka), diabeto iki gyvenimo būdo ir nėštumo eigos niuansų, pavyzdžiui, daugiavaisio nėštumo ar trumpo tarpo tarp gimdymų. Kartais tai tiesiog gamtos paslaptis, kuriai nėra vienareikšmio atsakymo. Tačiau kiekviena situacija – unikali, ir kiekviena istorija – verta pagarbos bei maksimalaus atsidavimo.

Vidutiniškai neišnešioti kūdikiai, priklausomai nuo būklės, Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje praleidžia nuo 5 iki 10 dienų. Kelionė namo tampa galima, kai kvėpavimas stabilizuojasi, baigiamas gydymas, vaikelis pradeda savarankiškai žįsti, o stabili kūno temperatūra leidžia adaptuotis lovelėje.

Kai kuriems naujagimiams gyvenimo pradžia būna kiek sudėtingesnė – jiems prireikia ilgalaikės ar itin specializuotos medicininės pagalbos. Tokiais atvejais jie atsakingai perduodami tęstiniam gydymui į kitas aukšto lygio gydymo įstaigas. Vis dėlto iš mūsų rankų jie iškeliauja ne tik su profesionalia priežiūra, bet ir su širdžių šiluma, viltimi ir tvirtu tikėjimu, kad kiekvienas mažylis – tai mažas stebuklas, kuriam tiesiog reikia daugiau laiko sustiprėti.

Maži žingsniai – didelės pergalės

Neišnešioti kūdikiai – tai gyvas priminimas, kad net trapiausiose akimirkose glūdi nepaprasta stiprybė. Šios istorijos, kurias kasmet kuria Vilniaus miesto klinikinės ligoninės medikai ir tėvai, yra tylus priminimas, kad stebuklai tikri, o profesionalumas bei meilė gali padėti net ir patiems mažiausiems pasiekti savo didžiausią pergalę – gyvenimą.

„Kiekvienas neišnešiotas kūdikis yra mūsų bendros pastangos, mokslo ir širdies darbas, – sako dr. Rasa Garunkštienė. – Jie mus moko įvertinti tai, kas dažnai atrodo savaime suprantama – kvėpavimą, širdies dūžius, gyvenimą. Tai ne tik medicininės istorijos. Tai – gyvenimo pamokos, kurios palieka gilų pėdsaką visų, kas prie jų prisilietė, širdyse.“